Tomas. Miglė. Nida

Tomas. Miglė. Nida.

PASIKLYDĘ NIDOJE

Neringą labai myliu. Šis Lietuvos kraštas kažkuo ypatingas. Čia visuomet pavyksta pailsėti, pabėgti nuo pasaulio ir savo kasdienių rūpesčių. Čia mane visuomet apima egzistencinės mintys. Čia mes su Luku ne kartą priiminėjome svarbius sprendimus (pavyzdžiui, ar parsinešti namo gyvūnėlį 😊). Čia atkeliavę mes tiesiog vaikštome po tas pačias mylimas kopas, gražius pušynus, tuščią pajūrį. Tiesa, dar prieš keletą metų šio prisirišimo nejutau. Viską pakeitė Lukas. Jis su šeima čia atostogavo nuo vaikystės, todėl Juodkrantę jis žino turbūt mintinai. Kai pirmą kartą kartu čia atvykome, vaikščiojome tokiais keliukais, kuriuose nesutiksi nei vieno užsienio turisto. Tos vietos jam labai artimos. Tapo jos artimos ir man. Nuo tada į Neringą stengiamės atvykti bent kelis kartus metuose.

Su Tomu ir Migle susitikome baiginėjantis jų medaus mėnesiui. Gera buvo matyti du įdegusius, pailsėjusius, atsipalaidavusius, o svarbiausia – be galo įsimylėjusius žmones. Klaidžiojome su jais po Nidą visą dieną. Nuėjom į gilesnes kopas, užlipom į aukštesnes kalvas, pabraidėm po dar nesušilusią jūrą. Ėjom paganyti ožkų. Ne visai tipinė veikla būnant pajūryje, tačiau tuo Nida ir ypatinga, jautiesi čia, kaip kitame pasaulyje. Ateinančią savaitę vėl vyksim į Nidą. Būti ten yra labai gera.

PASIKLYDĘ NIDOJE

Neringą labai myliu. Šis Lietuvos kraštas kažkuo ypatingas. Čia visuomet pavyksta pailsėti, pabėgti nuo pasaulio ir savo kasdienių rūpesčių. Čia mane visuomet apima egzistencinės mintys. Čia mes su Luku ne kartą priiminėjome svarbius sprendimus (pavyzdžiui, ar parsinešti namo gyvūnėlį 😊). Čia atkeliavę mes tiesiog vaikštome po tas pačias mylimas kopas, gražius pušynus, tuščią pajūrį. Tiesa, dar prieš keletą metų šio prisirišimo nejutau. Viską pakeitė Lukas. Jis su šeima čia atostogavo nuo vaikystės, todėl Juodkrantę jis žino turbūt mintinai. Kai pirmą kartą kartu čia atvykome, vaikščiojome tokiais keliukais, kuriuose nesutiksi nei vieno užsienio turisto. Tos vietos jam labai artimos. Tapo jos artimos ir man. Nuo tada į Neringą stengiamės atvykti bent kelis kartus metuose.

Su Tomu ir Migle susitikome baiginėjantis jų medaus mėnesiui. Gera buvo matyti du įdegusius, pailsėjusius, atsipalaidavusius, o svarbiausia – be galo įsimylėjusius žmones. Klaidžiojome su jais po Nidą visą dieną. Nuėjom į gilesnes kopas, užlipom į aukštesnes kalvas, pabraidėm po dar nesušilusią jūrą. Ėjom paganyti ožkų. Ne visai tipinė veikla būnant pajūryje, tačiau tuo Nida ir ypatinga, jautiesi čia, kaip kitame pasaulyje. Ateinančią savaitę vėl vyksim į Nidą. Būti ten yra labai gera.

PASIKLYDĘ NIDOJE

Neringą labai myliu. Šis Lietuvos kraštas kažkuo ypatingas. Čia visuomet pavyksta pailsėti, pabėgti nuo pasaulio ir savo kasdienių rūpesčių. Čia mane visuomet apima egzistencinės mintys. Čia mes su Luku ne kartą priiminėjome svarbius sprendimus (pavyzdžiui, ar parsinešti namo gyvūnėlį J). Čia atkeliavę mes tiesiog vaikštome po tas pačias mylimas kopas, gražius pušynus, tuščią pajūrį. Tiesa, dar prieš keletą metų šio prisirišimo nejutau. Viską pakeitė Lukas. Jis su šeima čia atostogavo nuo vaikystės, todėl Juodkrantę jis žino turbūt mintinai. Kai pirmą kartą kartu čia atvykome, vaikščiojome tokiais keliukais, kuriuose nesutiksi nei vieno užsienio turisto. Tos vietos jam labai artimos. Tapo jos artimos ir man. Nuo tada į Neringą stengiamės atvykti bent kelis kartus metuose.

Su Tomu ir Migle susitikome baiginėjantis jų medaus mėnesiui. Gera buvo matyti du įdegusius, pailsėjusius, atsipalaidavusius, o svarbiausia – be galo įsimylėjusius žmones. Klaidžiojome su jais po Nidą visą dieną. Nuėjom į gilesnes kopas, užlipom į aukštesnes kalvas, pabraidėm po dar nesušilusią jūrą. Ėjom paganyti ožkų. Ne visai tipinė veikla būnant pajūryje, tačiau tuo Nida ir ypatinga, jautiesi čia, kaip kitame pasaulyje. Ateinančią savaitę vėl vyksim į Nidą. Būti ten yra labai gera.

PASIKLYDĘ NIDOJE

Neringą labai myliu. Šis Lietuvos kraštas kažkuo ypatingas. Čia visuomet pavyksta pailsėti, pabėgti nuo pasaulio ir savo kasdienių rūpesčių. Čia mane visuomet apima egzistencinės mintys. Čia mes su Luku ne kartą priiminėjome svarbius sprendimus (pavyzdžiui, ar parsinešti namo gyvūnėlį J). Čia atkeliavę mes tiesiog vaikštome po tas pačias mylimas kopas, gražius pušynus, tuščią pajūrį. Tiesa, dar prieš keletą metų šio prisirišimo nejutau. Viską pakeitė Lukas. Jis su šeima čia atostogavo nuo vaikystės, todėl Juodkrantę jis žino turbūt mintinai. Kai pirmą kartą kartu čia atvykome, vaikščiojome tokiais keliukais, kuriuose nesutiksi nei vieno užsienio turisto. Tos vietos jam labai artimos. Tapo jos artimos ir man. Nuo tada į Neringą stengiamės atvykti bent kelis kartus metuose.

Su Tomu ir Migle susitikome baiginėjantis jų medaus mėnesiui. Gera buvo matyti du įdegusius, pailsėjusius, atsipalaidavusius, o svarbiausia – be galo įsimylėjusius žmones. Klaidžiojome su jais po Nidą visą dieną. Nuėjom į gilesnes kopas, užlipom į aukštesnes kalvas, pabraidėm po dar nesušilusią jūrą. Ėjom paganyti ožkų. Ne visai tipinė veikla būnant pajūryje, tačiau tuo Nida ir ypatinga, jautiesi čia, kaip kitame pasaulyje. Ateinančią savaitę vėl vyksim į Nidą. Būti ten yra labai gera.