Eglė ir David.

Eglė ir David.

Kartais man net baisu pagalvoti, kiek daug gražių Lietuvos vietų aš dar nežinau. Esu jas mačiusi kitų fotografų nuotraukose, apie jas man kalba draugai, tačiau pati kojos ten nesu įkėlusi. Panašius santykius turėjau ir su žydinčiais sodais. Padaryti fotosesiją ten norėjau jau nuo kokių 2014 metų, tačiau nenutuokiau, kur man juos rasti. Važiuodama per Aukštaitiją esu mačiusi ne vieną žydintį sodą, panašių yra ir mano gimtinėje. Bet juose visuose kažko trūko. Man norėjosi jausti, kad įžengusi į sodą, galėčiau jame pasiklysti ir paskęsti žiedlapių jūroje.

Kai su Egle pradėjome tartis dėl vietos, kur galėtume juos su Davidu įamžinti prieš sūnelio gimimą, pirma mintis, kuri šovė į galvą, buvo kaip tik tuo metu žydėję medžiai. Aš vėl panorau pamatyti tuos bekraščius žydinčius sodus. “Gi Žiežmariuose, pakeliui į Kauną tokie yra. Paprašysiu bendradarbių, kad pravažiuodami patikrintų, kada jau žydės” – pasakė man Eglė. Pagaliau! Sužinojau, kur tie mano svajonių sodai. Ir tikrai, įžengus į juos sugebėjau pasiklysti. Du kartus. Fotografuoti šioje vietoje buvo kažkas nerealaus. Būtinai sugrįšiu čia ateinantį pavasarį.

P.S. Shnooku yra Eglės ir Davido ežiukas, kurį jie labai myli ir jis juos myli atgal. Kai pabandžiau jį paimti, gavau tik spygliuotą kamuoliuką, kai jį laiko Eglė – nekyla jokių problemų. Shnooku jaučia savo žmones.

Kartais man net baisu pagalvoti, kiek daug gražių Lietuvos vietų aš dar nežinau. Esu jas mačiusi kitų fotografų nuotraukose, apie jas man kalba draugai, tačiau pati kojos ten nesu įkėlusi. Panašius santykius turėjau ir su žydinčiais sodais. Padaryti fotosesiją ten norėjau jau nuo kokių 2014 metų, tačiau nenutuokiau, kur man juos rasti. Važiuodama per Aukštaitiją esu mačiusi ne vieną žydintį sodą, panašių yra ir mano gimtinėje. Bet juose visuose kažko trūko. Man norėjosi jausti, kad įžengusi į sodą, galėčiau jame pasiklysti ir paskęsti žiedlapių jūroje.

Kai su Egle pradėjome tartis dėl vietos, kur galėtume juos su Davidu įamžinti prieš sūnelio gimimą, pirma mintis, kuri šovė į galvą, buvo kaip tik tuo metu žydėję medžiai. Aš vėl panorau pamatyti tuos bekraščius žydinčius sodus. “Gi Žiežmariuose, pakeliui į Kauną tokie yra. Paprašysiu bendradarbių, kad pravažiuodami patikrintų, kada jau žydės” – pasakė man Eglė. Pagaliau! Sužinojau, kur tie mano svajonių sodai. Ir tikrai, įžengus į juos sugebėjau pasiklysti. Du kartus. Fotografuoti šioje vietoje buvo kažkas nerealaus. Būtinai sugrįšiu čia ateinantį pavasarį.

P.S. Shnooku yra Eglės ir Davido ežiukas, kurį jie labai myli ir jis juos myli atgal. Kai pabandžiau jį paimti, gavau tik spygliuotą kamuoliuką, kai jį laiko Eglė – nekyla jokių problemų. Shnooku jaučia savo žmones.