Atrodo, žiema buvo taip neseniai, o jau pamiršom, kad visai nematėm sniego. Atrodo, tai, kas vienu metu buvo didžiausios aktualijos, praėjus kuriam laikui tėra istorija. Kaip greitai eina laikas! Dėliodama šią galeriją supratau, kad nuo mano draugų Beno + Rūtos vestuvių praėjo jau beveik trys mėnesiai. Neįtikėtina. Bet kaip gera prisiminti!

Tuo metu, kai vyko šios vestuvės, mintimis vis grįždavau į mūsiškes. Tuokėmės taip pat sausį, tik 5 metais anksčiau. Vienas dalykas, kuris man lyg dežavu jausmas pastoviai sukosi mintyse – ta jaukuma ir artumas, kuriuos atrodo gali jausti tik žiemą. Gal taip yra dėl to, kad pasaulis šiaip būna kiek užsidaręs. Gal dėl šalčio taip, ar ankstyvų vakarų, nežinau. Mažos erdvės, tuščios gatvės ir laimėje paskendę žmonės, žingsniuojantys į apytuščius santuokos rūmus. Visa tai – lyg sapnas. Žiemos sapnas.